Akimirka iš filmo apie kiekvieną eneatipą
@ofisodramos
Paulina Botyriūtė
10/15/20234 min read
Jeigu apie kiekvieną eneatipą būtų sukurti filmai, kokie tai filmai būtų? Aš pateikiu savo variantus.
Stiklinis ofisas. Vėlus vakaras. Darbo kabinetas. Šviesa sklinda tik nuo gatvės šviestuvų ir kompiuterio ekrano. Prie darbo stalo sėdi moteris. Aukštakulniai, griežto silueto tobulai išlygintas elegantiškas kostiumėlis, tiesi nugara, tvirtas kuodas, tobulas makiažas lyg būtų padarytas ką tik. Moters įtemptas žandikaulis, sukoncentruotas žvilgsnis, ji perdaro savo pavaldinių darbus, kad viskas būtų tobula.
Vaizduotė suveikė? :) Tai galėtų būti akimirka iš filmo apie vienetukus – perfekcionistus.
Ofisas. Ankstyvas rytas. Už visus anksčiau atėjusi mielo veido besišypsanti Veronika šventiškai puošia kabinetą. Šiandien jos kolegės gimtadienis ir ji visos komandos vardu nori padaryti staigmeną. Kabinetas jau beveik baigtas puošti, liko tik kelios smulkmenos. Į kabinetą įeina kita kolegė, ji dirsteli į Veroniką. Veronika kažko kuičiasi savo rankinėje – ji išsitraukia vaistų ir juos išgeria. „Veronika, tu sergi? Gal tau kažką padėti?“, - pasigirsta kolegės balsas. Veronika tik numoja ranka ir šypsodamasi atsako: „Ne ne, man viskas gerai. Va, jau beveik ir baigiau puošti.“
Esate matę kažką panašaus? Tai galėtų būti akimirka iš filmo apie dvejetukus – altruistus.
Judri miesto gatvė. Švarūs batai, prabangus kostiumas, dokumentų lagaminėlis – miesto gatve kalbėdamas telefonu skuba akį traukiantis vyras. Jo kalba, drabužiai, laikysena – viskas simbolizuoja apie jo sėkmę ir pasitikėjimą savimi. Jis kalba telefonu, sėkmingai derina eilinius verslo reikalus. Eidamas gatve pamato pažįstamą žmogų, jam nusišypso holivudine šypsena, linkteli galva, bet vos su juo prasilenkus, veidas persimaino tarytum sakytų „tas idiotas“.
Taip, tai būtų tie filmai, kuriuose matome personažus, kurie karjeros aukštumų siekia bet kokia kaina, tai filmai apie eneagramos trejetukus – pasiekėjus.
Parko takelis. Aplink gausybė žydinčių gėlių. Gležna lyg coliukė mergina mina baltą dviratį išpuoštą gėlėmis, jos ilgi plaukai ir gėlėta suknelė plaikstosi vėjyje. Mergina sustoja, nulipa nuo dviračio, skina gėles ir iš lauko gėlių sukuria nuostabią puokštę. Ji žvelgia į puokštę, įkvepia gėlių aromato ir atrodo, kad mintimis nukeliauja kažkur toli... Jos veidu perbėga liūdesio šešėlis, panašu, kad ji kažko ilgisi...
Filmai, kurie dvelkia unikalumu, nostalgija, meniškumu, romantizmu, jie yra apie eneagramos ketvertukus – individualistus.
Universitetas. Auditorija. Dėstytojas lakoniškai be emocijų, be jokių nereikalingų gestų baigia dėstyti paskaitą. Studentai išeina. Dėstytojas nueina į savo darbo kabinetą – tamsus, kiek primena urvą ar biblioteką, bet dėstytojas būtent čia panašu pasijaučia lyg būtų namuose. Tai jo vieno kabinetas, jo privati erdvė. Ant stalo pora tuščių picos dėžučių – tokie jo kasdienos pietūs. Dėstytojas prisėda prie kompiuterio, užsideda akinius ir ilgam pasineria į akcijų biržų analizes.
Filmai, kuriuose personažai sėdi kažkur užsidarę, kažką išradinėja, mąsto ar nulaužinėja sistemas, būtų apie penketukus – stebėtojus.
Automobilio vidus. Dalykiškai apsirengusi mergina vairuoja automobilį. Ji kažkur važiuoja darbo reikalais. Ką tik baigėsi jųdviejų su vadovu pokalbis. Automobilio ekrane – navigacija. Mergina nerimastingai barbena pirštais į vairą, akys įtariai skenuoja aplinką, ar tik ko nors šioje aplinkoje nepastebės neįprasto, kramto lūpą, užsirūko, bet jos kūno kalba išduoda, kad cigaretė nerimo nenumalšina. Navigacija rodo – kelionės tikslas jau čia pat. Tikslas artėja, o nerimas auga, judesiai darosi vis nerimastingesni.
Jei ir jums pasidarė neramu, kur ši mergina važiuoja? Dėl ko ji taip nerimauja? Ką pasakė bosas? Tada jūs savo vaizduotėje ką tik pamatėte galimą akimirką iš filmo apie šešetukus – skeptikus/ lojalistus.
Iš atrakcionų parko po visos dienos linksmybių išeina dvi iš kažko skaniai besijuokiančios merginos. Prieš išeidamos iš atrakcionų parko jos lyg taurėmis „susidaužia“ savo ledų porcijomis – už šią dieną. Pasigirsta laikrodžio dūžiai – merginos susižvalgo – jos kažkur tikrai vėluoja. Į traukinį, apie kurio egzistavimą atrodo abi buvo pamiršusios. Bet tai nuotaikos joms visai negadina. Jos tik nusijuokia, ne pirmas kartas, kad kažkur vėluoja ir lyg susitarusios pasileidžia bėgti – jos spės, į nuotykius jos spėja visada.
Septynetams – entuziastams artimiausias žanras būtų komedija, tai tie – gyvenimu tikrai mokantys mėgautis personažai.
Erdvus kambarys. Odiniai baldai, didelis stalas. Ant stalo kojas susidėjęs sėdi tvirtas, kostiumu pasipuošęs pusamžis vyras. Nuo jo dvelkia jėga ir stiprybe. Jis rūko cigarą žvelgdamas priešais save į vieną tašką mąstydamas. Jis ramiai išpučia cigaro dūmus, dirsteli į masyvų laikrodį ant savo riešo, paskutinį kartą užsirūko ir užgesina cigarą. Jis tvirtu žingsniu išeina iš kambario. Ir štai jis ant scenos – verslo konferencija, dabar jo eilė skaityti pranešimą didžiulei auditorijai. Jo laikysena ir čia nepasikeičia – jis toks pats stiprus, galingas ir savimi pasitikintis. Jis prabyla žemu sodriu balsu, kurio gera klausytis.
Filmai apie mafiją, rimtus dėdes :) ir verslininkus... tokie filmai būtų apie eneagramos aštuonetus – bosus.
Parkas. Saulėta diena. Ant suoliuko patogiai įsitaisęs ir atsipalaidavęs saulės spinduliais mėgaujasi vaikinas. Jo ramybę nutraukia šalia jo sėdinčios merginos klausimas: „Kaip tu gali būti toks ramus, kai viskas taip..?“ Vaikinas atsidūsta: „O kam dabar nervuotis? Pirma reikia sulaukt atsakymo, o nervuotis tik tada, jei išvis to reikės. O jei dabar ir tada... Kam nervuotis du kartus?“ Mergina tik papurto galvą – jai šitoks požiūris svetimas. Vaikinas ir toliau išlieka ramus ir atsipalaidavęs, mėgaujasi šiluma lyg nieko, kas bent kiek keltų nerimą, nevyktų.
Tai galėtų būti akimirka iš filmo apie devynetus – taikdarius, „chill mood“ personažus trokštančius gyvenimo be dramų ir konfliktų.