Imposterio/ apsišaukėlio sindromas
@ofisodramos
Paulina Botyriūtė
11/7/202310 min read
1/7 APSIŠAUKĖLIO SINDROMAS
Kaip jie man gali siūlyti tokią aukštą poziciją? Nejaugi jie nemato, kad iš tikrųjų nesu tokia, kokią jie mane įsivaizduoja?
Gavai aukščiausią balą iš egzamino arba laimėjai konkursą ir manai, jog įvyko klaida? Jausmas, jog bet kurią minutę tau gali pranešti „mes suklydom, tu to nelaimėjai, o tavo egzamino balas – prastas“?
Jei šiuose pavyzdžiuose atpažinai save, tikiu, kad tau kaip ir man bus įdomu šiek tiek patyrinėti imposterio arba kitaip apsišaukėlio sindromą.
Informacija parengta pagal Dr Sandi Mann knygą „Why do I feel like an imposter?“
Kas tas imposterio/ apsišaukėlio sindromas?
Tai toks reiškinys/ būsena, kai žmogus nepaisant kompetencijos, žinių, diplomų, išsilavinimo, vis tiek jaučiasi nepakankamas, nekompetentingas, abejoja savimi ir jaučiasi lyg jis būtų apsimetėlis, kurį bet kurią akimirką gali demaskuoti.
Teigiama, kad yra 3 esminės imposterio sindromo savybės:
1. Tikėjimas, kad kiti turi perdėtą požiūrį į jūsų sugebėjimus ir įgūdžius
2. Baimė būti demaskuotu
3. Nuolatinis pasiekimų priskyrimas išoriniams veiksniams, pvz. „man tik pasisekė“
Apsimetėlių sindromo pasaulyje gyvena labai daug sėkmingų žmonių, juos visus vienija – tikėjimas, kad jie nėra pakankamai geri.
Aktorius Tomas Hanksas interviu yra sakęs: „Kada jie sužinos, kad aš iš tikrųjų esu apgavikas ir viską iš manęs atims?“
Aktorė Michelle Pfeiffer: „Aš nuolat bijau, kad esu apgavikė ir žmonės apie tai sužinos.“ Kitame interviu ji sakė: „Aš vis dar manau, kad žmonės sužinos, jog iš tikrųjų aš nesu labai talentinga. Aš tikrai nesu labai gerai. Visa tai tik didelė apgaulė.“
Oskaro laureatė Jodie Foster laimėjusi geriausios aktorės apdovanojimą už filmą, pasakojo: „Maniau, kad tai atsitiktinumas. Maniau, kad jie ateis, pasibels į duris ir pasakys: atsiprašau, mes jį norėjom įteikti kažkam kitam.“
Skamba kažkaip neracionaliai, ar ne? Atrodytų, kad patys apdovanojimai jau turėtų būti kaip patvirtinantys faktai, kad abejoti nėra kuo, bet tiems, kam apsišaukėlio sindromas yra pažįstamas, viskas čia skamba labai suprantamai.
Ar atpažįstate tai savyje? Aš labai.
2/7 APSIŠAUKĖLIO SINDROMAS
Dr Sandi Mann knygoje „Why do I feel like an imposter?“ rašoma apsišaukėlio sindromas dažnai atsiranda pereinamuoju laikotarpiu, knygoje minimi šie:
- Kai pirmą kartą įgauname profesinę kvalifikaciją, t.y. kai gauname kažką, kas reiškia, kad galime teisėtai dirbti pagal pasirinktą profesiją
Pvz.: Aiša – nauja gydytoja įsidarbinusi ligoninėje. Ją kankino nepasitikėjimas savimi, ji manė, kad į medicinos studijas pateko atsitiktinai. Visų studijų metu Aiša jautėsi prastesnė už kitus, o baltas gydytojos chalatas – jos netikrumo simbolis. Ji jautėsi lyg maža mergaitė, kuri žaidžia daktarus. Dirbdama nerimavo dėl visko, savimi nepasitikėjo. Prireikus, ji galėjo paprašyti vyresniųjų pagalbos ir patarimo, bet jautė, kad jai to daryti nedera. Kaskart, kai tai darė, jautė, kad tai jos „netikrumo“ požymis. Aiša buvo įsitikinusi, kad bus demaskuota ir visiems bus atskleista, kad ji nekompetentinga.
- Pradedant mokytis kažko naujo ar bandant persikvalifikuoti
Pvz.: 35 m Adomas nusprendė siekti savo senos svajonės – studijuoti žurnalistiką. Iki kol sutiko žmoną, Adomas buvo maištininkas, piktnaudžiavo narkotikais ir alkoholiu, tad po mokyklos jis niekur nestudijavo. Sukūrus šeimą, žmona paskatino įgyti išsilavinimą. Mintis apie žurnalistikos studijas Adomui atrodė beprasmė, bet žmonos paskatintas, Adomas pabandė ir sėkmingai įstojo į universitetą. Studijose Adomas jautėsi tarsi netikras, mat kiti studentai turėjo patirties, daugiau žinių, Adomą apėmė abejonės, ką jis čia išvis veikia, galbūt verčiau grįžti prie amato tinkuoti.
- Paaukštinimas darbe
Paaukštinimas gali paskatinti „apsišaukėliams“ gerai pažįstamus jausmus, kad jie yra pernelyg paaukštinti, kad paaukštinimas yra nepelnytas. Pvz.: Džeimsas dirbo IT srityje ir buvo paaukštintas į vadovaujančias pareigas. Tapus vadovu, jam teko spręsti ir personalo klausimus, jis manė, kad tam reikiamų įgūdžių neturi. Manė, kad jo paaukštinimas – klaida, kad tai niekada neturėjo įvykti, vadovai suklydo. Jis buvo tikras, kad greitai bus demaskuotas ir tai jam sukėlė tokią įtampą, kad jis svarstė pats pasitraukti iš pareigų.
Kita dalis – „apsišaukėlių“ tipai.
3/7 APSIŠAUKĖLIO SINDROMAS
Dr Sandi Mann knygoje „Why do I feel like an imposter?“ išskiriami 5 „apsišaukėlių“ tipai.
Pirmasis „apsišaukėlių“ tipas: perfekcionistai.
Vidinės taisyklės:
📌Viskas, ką darau, turi būti tobula
📌Aš negaliu daryti klaidų
📌Jei viskas nėra tobula, vadinasi, aš apgaudinėju
📌Jei viską darau tobulai, tuomet mano standartai nėra pakankamai aukšti
📌Visada galiu geriau
📌Jei tai, ką padariau nėra tobula, vadinasi, man nepavyko
📌Jei negaliu padaryti tobulai, geriau išvis nedaryti
Perfekcionizmas apskritai yra siejamas su įprastu „apsišaukėlių“ elgesiu, tačiau jis išskiriamas ir kaip atskiras tipas. „Apsišaukėliai“ perfekcionistai išsikelia sau tokius aukštus tikslus ir lūkesčius, kad juos įgyvendinti retai kada pavyksta, kai to padaryti nepavyksta, tai sustiprina ir tarsi patvirtina vidinį įsitikinimą, kad jie yra nepakankamai geri.
Net tais atvejais, kai pavyksta pasiekti tikslus, perfekcionistai mano, kad visgi jie galėjo padaryti geriau, mano, kad savo kartelę nuleido per žemai. Jie linkę sutelkti dėmesį į tai, ką būtų galima patobulinti, o ne į tai, ką padarė gerai.
Kai kas nors neatitinka jų aukštų standartų, jie linkę kelias dienas svarstyti, kur suklydo, ką turėjo, galėjo padaryti. Nesėkmę priima taip, kad tai jie yra nesėkmė, o tai tik „įrodo“, kokia didelė apgaulė buvo manyti, kad jiems išvis galėjo pavykti ar pasisekti.
Knygoje pateikiamas pavyzdys: Marilyn – verslininkė, renginių organizatorė. Ji didžiuojasi būdama geriausia, o dėmesys detalėms – jos vizitinė kortelė. Tobulumo reikalauja iš savęs ir iš darbuotojų. Ji nuolat dirba, visada pasiekiama telefonu, nuolat ieško geriausio sprendimo tobulam kliento renginiui. Net kai randa kažką tinkamo, paiešką tęsia, gal yra dar kažkas geresnio? Atsiliepimai apie jos renginius patys geriausi, tačiau ji pati džiaugiasi retai, ji vis tiek mato, kas galėjo būti geriau. Tas kitiems nepastebimas smulkmenas ji išgyvena giliai ir jautriai. Kai kiti ją giria, ji jaučiasi apsimetėle, juk visi mano, kad renginys praėjo puikiai, bet ji žino, kad ne. Perduoti bent dalį darbų kam nors kitam Marilyn labai sunku, net kai darbuotojas suranda kokį nors daiktą, ji vis tiek atlieka paiešką pati ir suranda kažką dar geresnio. Net tais retais atvejais, kai Marilyn pripažįsta, kad viskas klostėsi gerai, atsipalaiduoti ir džiaugtis savo sėkme negali, ji svarsto, ar nereikėjo aukščiau pakelti kartelės ir padaryti ką nors įspūdingesnio.
Kita dalis bus apie antrą „apsišaukėlių“ tipą.
4/7 APSIŠAUKĖLIO SINDROMAS
Antrasis „apsišaukėlių“ tipas: supermenai.
Vidinės taisyklės:
📌Visame kame, ką darau, turiu būti puikus arba geriausias
📌Kuo daugiau darau, tuo sėkmingesnis esu
📌Visuose vaidmenyse turiu būti labai geras
📌Turiu spėti viską
📌Nesusitvarkymas – silpnumo požymis
📌Jei man kas nors nepavyksta, tai įrodo, kad esu „apsimetėlis“
Supermenų sėkmės jausmas susijęs ne su tuo, ką jie daro, bet su tuo, kiek jie daro.
Supermenai mano, kad jie turi būti geri, net ne geri, o puikūs, o dar geriau jeigu bus geriausi. Tokie jie turi būti ne vienoje kurioje nors srityje, o visur ir viskame, ką jie daro, pavyzdžiui, turi būti tobula mama, žmona, verslininkė, dukra, bendruomenės narė, muzikantė ir t.t.
Kuo daugiau „Super You“, tuo labiau supermenai pasauliui gali įrodyti, kokie jie puikūs. Supermenai ieško išorinio patvirtinimo apie tai, kaip jiems sekasi, o ne vidinio. Dėl to jiems sunku tiesiog nieko neveikti ir mėgautis, jie nuolat turi ką nors daryti, kad įrodytų savo vertę.
Supermenams patinka, kai žmonės jais stebisi, kaip jiems visa tai pavyksta, tačiau vieną dieną žongliruojant daugybe kamuoliukų kažkuris iškrenta iš rankų, nes išlikti idealiu visuose vaidmenyje tiesiog neįmanoma. Kai kamuoliukas iškrenta, supermenai pyksta ir tai laiko „netikrumo“ įrodymu: jie sunkiai dirbo, kad sukurtų tą nuostabų įvaizdį, bet realybė tokia, kad nepavyko, vadinasi, jie apsimetėliai.
Dr Sandi Mann knygoje „Why do I feel like an imposter?“ pateikiamas pavyzdys: trijų vaikų mama ir labdaros startuolio direktorė Chloe. Dar ji vicepirmininkė savo vaikų mokykloje, savanorė senelių namuose, pusmaratonių bėgikė. Maistą namuose gamina pati, patiekalus ruošia nuo „nulio“, mėgsta šeimai gaminti sveikus naminius patiekalus. Chloe dažnai sulaukia komplimentų, kiek daug ji daro ir jai tai patinka. Ji mėgsta pramogauti, tad reguliariai rengia vakarienes draugams, stebina svečius savo meistriškumu virtuvėje. Namuose Chloe ne tik gamina, bet ir beveik visa kita daro pati. Pastaruoju metu Chloe pradėjo jaustis kaip apsimetėlė, nes visi ją giria taip lyg ji būtų supermoteris, tačiau ji nemano, kad tai tiesa, nes ji pavargo ir nusprendė pasidalinti namų ruošos darbais su namiškiais ir rečiau bėgioti. Tai padariusi Chloe pasijautė visiška apsimetėle – ji nebėra ta supermoteris, nes supermoterys su viskuo susitvarko, o jos nesugebėjimas su viskuo susitvarkyti – įrodymas, kad ji „apsišaukėlė“.
Kita dalis bus apie trečią „apsišaukėlių“ tipą.
5/7 APSIŠAUKĖLIO SINDROMAS
Trečiasis „apsišaukėlių“ tipas: genijai iš prigimties.
Vidinės taisyklės:
📌Aš turiu tai padaryti iš pirmo karto
📌Man tai turi būti lengva
📌Jei tikrai būčiau talentingas, taip sunku nebūtų
📌Sėkmė turi ateiti lengvai, jei ne, vadinasi, aš tik apsimetinėju
📌Jei dėl to turiu sunkiai dirbti, vadinasi, tame aš esu blogas
Dažnai tai būna žmonės, kurie lengvai patiria ankstyvą sėkmę dėl įgimtų talentų. Pavyzdžiui, jie labai paprastai, neįdėdami daug pastangų mokykloje gaudavo geriausius pažymus ir taip pelnė „genijaus“ etiketę. Tačiau žmonės negali išlaikyti tokio pasiekimų lygio neįdėję pastangų, o šis „apsišaukėlių“ tipas apgaviku jaučiasi tada, jei dėl ko nors turi sunkiai dirbti: jeigu sunkiai dėl ko nors dirbu, aš „apsišaukėlis“, aš nesu tas genijus iš prigimties. Kuo daugiau reikia dėl kažko kovoti ar dirbti, tuo jausmas, kad esu „apsimetėlis“ stiprėja.
Genijai iš prigimties nesutinka, kad naujokai ekspertais netampa iškart, kad šiame kelyje yra labai daug etapų, jie dažniausiai viską mato kaip juoda arba balta.
Dr Sandi Mann knygoje „Why do I feel like an imposter?“ pateikiamas pavyzdys: Jamesą visada lydėjo sėkmė, mokykloje jis gaudavo geriausius pažymius labai lengvai, o egzaminai buvo lyg pasivaikščiojimas parke. Į universitetą pateko irgi be jokių sunkumų, pirmus du studijų metus mėgavosi gerais rezultatais, studijomis ir merginų dėmesiu, jam viskas sekėsi, o šeima ir draugai jį vadino „auksiniu berniuku“. Tačiau viskas pasikeitė trečiame universiteto kurse. Jamesui reikėjo atlikti nepriklausomą mokslinių tyrimų projektą, jis susirado organizaciją, kuri jam leistų tai padaryti, tačiau paskutinę minutę organizacijos planai pasikeitė ir viskas žlugo. Jamesas tai priėmė labai jautriai ir tapo demotyvuotas, patyrė daug streso, o ieškoti naujos vietos jam sekėsi sunkiai, jo kursinių darbų pažymiai prastėjo. Jamesas pradėjo jaustis apsišaukėliu – gal jis neturėtų būti universitete, jis – ne tas „auksinis berniukas“, kuriuo jį visi laikė: jei būtų, tokių problemų neturėtų. Galiausiai Jamesas rado naują vietą, pažymiai vėl buvo geri, bet „genijaus“ etiketė slėgė jo pečius: jis tikėjo, kad jis nėra tas žmogus, kuriuo visi jį laiko, jam atrodė, kad politikoje jam nesiseka, nes į tai reikėjo įdėti pastangų.
Kita dalis bus apie ketvirtą „apsišaukėlių“ tipą.
6/7 APSIŠAUKĖLIO SINDROMAS
Ketvirtas „apsišaukėlių“ tipas: užkietėję individualistai.
Vidinės taisyklės:
📌Aš viską turiu padaryti pats
📌Jei man pasiūlė pagalbą, vadinasi, jie žino, kad aš „apsimetėlis“
📌Jei man padeda, tai reiškia, kad to aš negaliu padaryti pats
📌Pasiekimai, kuriuos aš vertinu, yra solo pasiekimai
Šio tipo „apsišaukėliai“ mano, kad jie viską gali padaryti patys ir tik tada, kai viską padaro patys, gali didžiuotis pasiekimais.
Jie gali dirbti komandoje, tačiau jeigu jie sulaukia pagalbos, tą pasiekimą „nurašo“, jei kas nors juos pagiria, jie jaučiasi apsimetėliais ir kartoja „ne, tai ne mano nuopelnas, man juk padėjo“.
Paprašyti pagalbos jiems reiškia, kad kiti supras, jog jis apsimetėlis, o jeigu pagalbą pasiūlo jiems, jie mano, kad tai reiškia, jog kiti supranta, kad jis „apsimetėlis“ ir negali susitvarkyti pats.
Dr Sandi Mann knygoje „Why do I feel like an imposter?“ pateikiamas pavyzdys: kūrybiškasis reklamos vadovas Markas. Jis neprilygstamas idėjų generatorius, kaifuojantis kaskart, kai sukuria kūrybišką reklamos kampaniją ir ją parduoda klientui. Jis dėl savo idėjų yra puikiai žinomas, jo reputacija nepriekaištinga, o pagyrimai jam patinka. Tačiau Markas negali pakęsti darbo komandoje. Jei jis priklauso komandai, kuri laimi, šią pergalę Markas ištrina iš savo pasiekimų/ rezultatų sąrašo, nes tai nėra solo pasiekimas. Jei Markas neturi pakankamai solo pasiekimų, jis jaučiasi nesėkmingu. Tačiau visi mato, kad Markas yra tas, kuris sugalvoja pradines reklamines idėjas, ant kurių reklaminė kampanija ir pastatoma, tačiau tokiais atvejais jis nesijaučia vertas pagyrų, nes Markui svarbu tai, ką jis atlieka savarankiškai, o ne bendrai su komanda. Be to, Markas neprašo pagalbos. Jeigu paprašys pagalbos, tas pasiekimas/ sėkmė „nesiskaitys“, be to, jis mano, kad pagalbos prašymas atskleidžia jį kaip „apsišaukėlį“: jeigu jis būtų toks puikus kūrėjas, kuriuo jį visi laiko, tada pagalbos jam nereikėtų.
Kita dalis bus apie penktą „apsišaukėlių“ tipą.
7/7 APSIŠAUKĖLIO SINDROMAS
Penktasis „apsišaukėlių“ tipas: ekspertai.
Vidinės taisyklės:
📌Aš turiu žinoti viską
📌Jei visko nežinau, aš apsimetėlis
📌Negaliu naudoti savo žinių ir įgūdžių, kol netapau ekspertu
📌Nesu pakankamai kvalifikuotas, turiu per mažai žinių
📌Man reikia daugiau mokymų, kursų, patirties, kad galėčiau pradėti tai daryti
📌Kiti žino daugiau nei aš
Šio tipo „apsišaukėlius“ vadina savo srities ekspertais, tačiau jie mano, kad taip juos vadina nepelnytai. Ekspertai turi savo „ekspertiškumo“ slenkstį, kurio jie (jų manymu) nepasiekė ir tikriausiai niekada nepasieks, nes ekspertai nori išmanyti viiiiską apie savo temą ar sritį. Žinome, kad tai neįmanoma.
Ekspertai paprastai turi daugybę kvalifikacijų, kurios liudija jų kaip ekspertų vertę, tačiau patys ekspertai gali krūpčioti vien nuo to, kai juos taip vadina, jie mano, kad visa tai jie gavo kažkaip netyčia, atsitiktai, ar kažkaip pan. Eksperto etiketės jie nesijaučia verti, dėl to jie investuoja labai daug laiko ir resursų mokydamiesi, treniruodamiesi vis daugiau ir daugiau, kad taptų tokiais ekspertais, kokiais jų manymu jie turėtų būti. Tačiau, kad ir kiek mokosi, tobulėja, jie vis tiek jaučiasi nepakankami. Jeigu ekspertai atitinka penkis iš šešių darbo skelbime įrašytų įgūdžių, savo CV gali nesiųsti. Be to, jie gali daug ko atsisakyti, atmesti galimybes sakydami, kad palauks to laiko, kai taps tais pakankamais ekspertais.
Dr Sandi Mann knygoje „Why do I feel like an imposter?“ pateikiamas pavyzdys: nekilnojamojo turto agentė Viki, kuri pradėjo dažnai rodytis žiniasklaidoje kaip ekspertė. Ji kalba apie būstų kainas, kaip juos padaryti patrauklesnius pirkėjams ir t.t. Nors žmonės jai sako komplimentus, o žiniasklaidos dėmesys auga, Viki visiškai nesijaučia kaip ekspertė, ji mano, kad jos darbe yra vertesnių vadintis ekspertais nei ji. Ji mano, kad jai reikia daugiau patirties, dėl to dalindama interviu jaučiasi kaip apsišaukėlė. Po interviu ji dar ilgai nerimauja, ar pakankamai gerai pakalbėjo, mano, kad kažkas kitas turintis daugiau patirties galėjo pasakyti ką nors geriau ir protingiau. Kad sumažintų vidinę įtampą, ji lyg apsėsta skaito viską, kas susiję su NT, dalyvauja kursuose, mokymuose ir t.t., ji nori sužinoti viską, bet jaučia, kad taip nebus ir tai tik sustiprina jos kaip apsišaukėlės jausmą.
-
Jei apsišaukėlių temoje atpažinai save, puiki pradžia – stebėti savo mintis, jas atskirti, išrašyti ir svarbiausia pažvelgti į jas iš šalies: ar tai, ką aš sau sakau, yra absoliuti tiesa?