Kokį jausmą nori atidėti?
@ofisodramos
Paulina Botyriūtė
6/9/20231 min read
Atidėliojimas, mandriau – prokrastinacija. Šiandien būtent į jį noriu pažvelgti kampu, kuris man labai įdomus.
Kartais save pagaunu, kad man kyla noras atidėlioti tada, kai tai yra susiję su mano svajonėmis ir tikslais. Galvoju, kaip čia taip yra?
Ir suprantu, kad, pavyzdžiui, kol dar neišsiunčiau laiško, į kurį turiu gauti konkretų atsakymą „imam ar ne; darom ar ne“, ta vizija, svajonė, įsivaizdavimas, kaip galėtų būti, jei tai išsipildytų, mane taip maitina, man taip smagu ją turėti, kad ja norisi pasidžiaugti ilgiau, nes aiškiai suprantu, kad atsakymas gali būti NE ir tas įsivaizdavimas subliūkšta.
Atrodo gana kvaila – gavai aiškų atsakymą, eini toliau, o ne fantazuoji, kas būtų, jeigu būtų, bet kartais taip smagu, kol dar nežinai to atsakymo leisti sau „legaliai“ pafantazuoti. 🥰
Ir aiškiai suprantu, kad tokiu būdu aš bandau ATIDĖTI tą nemalonų jausmą, kurį sukeltų faktas, kad man nepavyko. Atitolinti tą akimirką, jei man pasakys „ne“.
Tad kitą kartą, kai užklys ponas Atidėliotas Prokrastinavičius, o ponios Valia ir Motyvacija kels rankas ir prisiekinės, kad šįkart jos tai jau tikrai ne prie ko, tada nuoširdžiai savęs paklausk, o kokį jausmą aš noriu atidėti?