Mano istorija
@ofisodramos
Paulina Botyriūtė
11/5/202310 min read
Mane įkvepia kitų žmonių istorijos. Man įdomiausia ne pats rezultatas, kurį matom, bet viskas, kas lieka užkulisiuose. Jausmai, emocijos, mintys – viskas, ką reikėjo praeiti savo viduje ir išorėje, kad atsidurtum tame taške, kuriame norėjai būti.
Koučinge yra toks metodas – Herojaus kelias iš 9 stotelių – kelias, kurį praeiname kiekvienas, kol pasiekiame tikslą.
Per šias stoteles truputį išsamiau papasakosiu savo istoriją nuo idėjos iki rezultato, nuo perdegimo iki mokymų ir kino viename idėjos įgyvendinimo, tai padaryti kviečiu ir tave – prisimink kokį nors tikslą, kurį įgyvendinai ir kartu naujai pažvelk į kelią, kurį nuėjai, ką patyrei, ką atradai ir išmokai. Taigi, pradėkim! :)
Pirma stotelė – Herojus išgirsta kvietimą
Pirmas kelionės žingsnis prasideda namuose, tai gali būti – namai, darbas, esama veikla, čia namai iš esmės yra komforto zona, kurioje iki namų tvoros viskas yra pažįstama, saugu, o už tvoros – kitas nepažįstamas pasaulis.
Mano pirma stotelė – mano namai buvo darbas marketingo skyriuje.
Su įmone buvau labai stipriai susiliejusi – sakydavau MES, tarp mano įrašų socialiniuose tinkluose galima rasti labai daug gražių žodžių įmonei, pavyzdžiui, vienas iš jų: „Kiekvienais metais vis labiau džiaugiuosi, kad esu MANTINGA šeimos dalis, nes čia žodis ŠEIMA nėra tik etiketė, tai jausmas, kuris iš tikrųjų gyvena mumyse ir tarp mūsų.“
Visi tie pasidalijimai yra labai tikri, nes būtent taip ir jaučiausi, tačiau jau kurį laiką mane iš vidaus kažkas šaukdavo. Neradau šio įrašo, bet kažkur esu rašiusi taip, jog savyje labai stipriai jaučiu, kad rašymas, kurį aš atradusi jau labai seniai, nėra pabaiga, kad rašymas – įrankis sukurti kažką daugiau nei dabar darau. Ką? Nežinau. Kur mane tai šaukia? Nežinau. Kaip tą įrankį išnaudot? Nežinau, bet šį vidinį šauksmą girdėjau labai garsiai.
Tai buvo mano vidinis kvietimas, kurį išgirdau. Kvietimas veikti Herojaus kelionėje gali būti išorinis (kiti žmonės, skelbimas, pasiūlymas ir kt.) arba vidinis.
Kad kelionė nesibaigtų dar neprasidėjus, išgirsti kvietimą neužtenka, reikia į jį ir atsiliepti.
Antra stotelė – Herojus atsiliepia į kvietimą
Čia, išgirdus kokį nors vidinį/ išorinį kvietimą, gali būti labai daug abejonių, ar man pavyks, ar aš sugebėsiu, ar nueisiu iki galo, o kas bus, jeigu... ir t.t. Būna, kad šioje vietoje kelionė jau ir pasibaigia, abejonės paima viršų – štai ir pabaigia.
Abejonių aš turėjau labai labai daug. Vidus šaukė, kad turiu daryti kažką kito, daugiau, bet kas tai galėtų būti, nežinau. Bandžiau ieškoti būdų, kaip tą vidinį šauksmą nuraminti būnant ten, kur esu. Mane labai viliojo vidinės komunikacijos, organizacijos mikroklimato temos, bet aplinkybės susiklostė taip, kad su tuo nepavyko daugiau kažko nuveikti.
Ir nors vidus šaukė – nebenoriu daryti to, ką kasdien darau. Aš vis tiek tai dariau. Mano kokybės standartai aukšti, man nesvetimas ir perfekcionizmas, atsakomybės jausmas patologinis, o į tai, ką darau, įsitraukiu šimtu procentų. Tam, kad nors ir turėdama stiprius vidinius prieštaravimus, galėčiau tęsti ir daryti tai, ką dariau kasdien ir tai galėčiau daryti gerai, man reikėjo skirti vis daugiau ir daugiau pastangų bei vidinių resursų.
Ir ta vidinė įtampa mane pradėjo griauti iš vidaus, galiausiai aš perdegiau. Tai buvo prieš du metus. Dabar žinau, kad eiti prieš save yra vienas kvailiausių dalykų, kuriuos gali daryti žmogus, bet žmonės tai daro dažnai.
Pripažinti, kad perdegiau man buvo labai sunku, bet dar sunkiau buvo jaustis ištižusia sau labai nepatogia medūza – subirau tiek fiziškai, tiek emociškai. Verkdavau po kelis kartus per dieną, krūpčiojau kaskart suskambus telefonui, nieko nenorėjau tik gulėt lovoje ir žiūrėt į lubas, jausmas kaip toje dainoje „nežinau, ką darau, niekas nepramuša“. :D
Jaučiausi lyg augalas, iš kurio būtų ištraukta visa gyvybinė energija, atrodo net tam vidiniam šauksmui manęs pagailo – jis tik tyliai verkė kartu su manim, bet jis nors ir labai nedrąsiai, bet guodė – pagaliau tu mane išgirdai. Tada priėmiau sprendimus.
Antrasis Herojaus kelionės žingsnis buvo lyg skambutis, tačiau girdėti, kad telefonas skamba – viena. Kad prasidėtų pokalbis, reikia priimti sprendimą – atsiliepti, ištarti „klausau“ ir pradėti pokalbį.
Trečia stotelė – Herojus peržengia slenkstį
Čia Herojus jau priima sprendimą, jis žengia už tos tvoros, už kurios ir baisu, ir smalsu.
Mano slenksčio peržengimas buvo – išėjimas iš darbo.
Dažnai girdžiu, jog išeiti ar keisti darbą sunku vyresniems, o jauni žmonės neva viską daro lengva ranka, paprastai ir lengvai. Kai kuriems tikiu, kad taip ir yra, tačiau ne visiems.
Vėliau aš iš savęs juokiausi, jog dvejoju taip lyg man iki pensijos būtų likę pora metų, tada prisiminiau, jog dar esu jauna ir tai man padėjo priimti sprendimą! Skamba juokingai, bet taip buvo. :D
Sunku buvo dėl to, kad kaip istorijos pradžioje rašiau – buvau labai stipriai susiliejusi su įmone, apskritai prisirišu prie žmonių, kas tampa mano namais, paleisti man labai sunku.
Slenksčio peržengimą apsunkino ir tai, jog gyvenu nedideliame mieste, o nuotolinis darbas tuo metu dar buvo gana šviežias reikalas, be to, įmonės savininkas man visada buvo labai autoritetingas žmogus, kuriuo žaviuosi.
Buvo sunku, bet rinkausi girdėti save. Kadangi mano santykiuose su kitais buvo labai daug šeimyniškumo, man buvo svarbu ne tik pasakyti faktą, bet ir pasakyti, kaip jaučiuosi. Tada padariau labai gerą dalyką – parašiau atvirą laišką vadovams, kuriame dar ir labai aiškiai įvardijau savo poreikį – nebandyti manęs sulaikyti, tik pasakyti, jog čia man durys visada bus atviros.
Ir aš buvau išgirsta – taip, kaip norėjau būti išgirsta. Uždariau duris su dėkingumu ir išlaikydama tą gražų ryšį, kuris niekada nebuvo į vienus vartus. Jau tada jaučiau – aš dar grįšiu, mes kartu dar kažką tikrai nuveiksime, tik grįšiu jau kitaip ir kiek kitokia, tuo neabejoju ir dabar.
Išėjau į niekur, o gal tiksliau būtų sakyti – į save. Susikroviau daiktus ir kartu su sužadėtiniu išvažiavau į Vokietiją, po šio etapo stojo gana ilga tyla – nenorėjau kurti, nenorėjau dalintis, norėjau nuo visko atsitraukti.
Filmuose tai būna tas momentas, kai Herojus patekęs į visiškai nepažįstamą aplinką, sutinka jam palankiai nusiteikusį žmogų, kuris supažindina jį su naujo pasaulio taisyklėmis.
Ketvirta stotelė – Herojus sutinka globėją
Yra labai svarbu rasti, kas tave šioje kelionėje į nežinią palaikys. Globėjai gali būti kelių tipų: vienas jų – Angelas sargas, kuris padeda tau atrasti vidinius išteklius, primena, dėl ko tu apskritai leidaisi į šią kelionę. Kitas tipas – vedlys, mokytojas, mentorius, žmogus, kuris jau yra praėjęs tą kelią, jis turi žemėlapį, kuriuo su tavimi dalinasi.
Tačiau globėjais nebūtinai turi būti kiti žmonės, tai gali būti bet kas – knygos, seminarai, kursai, tai, kas tau suteikia stiprybės, žinoma, tų globėjų taip pat gali būti ir ne vienas.
Man globėjų ieškoti nereikėjo – jie visada buvo šalia – sužadėtinis, šeima, draugai. Man iš tikrųjų be galo pasisekė, kad aplink save turiu tokius palaikančius žmones.
Tačiau reikšmingiausias globėjas turi būti pats sau. Niekas tavim netikės, jeigu netikėsi savimi pats. Globėjai išties ranką, padės atsistoti, kai suklupsi, bet šiuo keliu eiti vis tiek reikės tau, nes tai yra tavo pasirinktas kelias – tavo sprendimo pasekmė.
Kaip rašiau, šį etapą lydėjo ilga tyla, būdavo sulaukiu žinutės ar skambučio su klausimu, kur aš dingus, o aš tuo metu labai daug vaikščiodavau miške, kalbėdavausi su savimi, gilinausi į save, jau buvau atradusi koučingą, mokiausi, rašiau, dariau tai, kas man patinka ir kroviau savo vidinę bateriją.
Vidinis klausimas tai, kas yra tas daugiau, visada buvo šalia ir manęs nepaleido. Užsirašinėjau visas mintis, kokios tik kildavo šita tema.
Ir vieną dieną mintis subrendo – mokymai ir kinas viename. Viskas. Ši mintis mane užvaldė. Atrodė, jog manyje ji netelpa. Jausmas, jog ten kažkas viduje su tokia jėga veržiasi būti įgyvendintas, jog mano pasirinkimas buvo: padaryti arba padaryti.
Dėl ko ši mintis mane taip sunešiojo, sužinojau vėliau, bet tuo metu visu savo vidumi jaučiau – aš turiu tai padaryti. Po to užsikūrė visi smagūs procesai – pačios idėjos gryninimas, planas ir t.t.
Kaip nėra pasakos, kurioje nebūtų raganos, taip ir Herojaus kelionė nebūna be demonų.
Penkta stotelė – Herojus susitinka su demonu
Demonai gali būti vidiniai arba išoriniai. Išoriniai – nepalaikantys, stabdantys žmonės, kurie nuolat kartoja: tau nepavyks, tu toks ir anoks, tačiau visa tai ir dar žiauriau galime sakyti ir patys sau – kokias aš čia nesąmones darau, nesugebėsiu, per daug kainuoja, abejonės, ar gerai darau...
Tai kelionės vieta, kurioje pabunda VISI vidiniai demonai. Prasideda savivertės, pasitikėjimo savimi, baimių klausimai. Neretai demonais tampame patys sau, nes patys didžiausi demonai sėdi ne išorėje, o mūsų viduje.
Kai pradedame daryti kažką naujo, žengiame pirmuosius žingsnius, susiduriame su nežinomybe, tie demonai gali traukte traukti atgal ten, kur pažįstama ir saugu.
Su kinu neturėjau nieko bendro. Kad įgyvendinčiau mokymų ir kino idėją, man reikėjo labai daug išmokti ir sužinoti, pradedant nuo to, ką veikia aikštelėje režisierius ir išvis kas ta filmavimo aikštelė. Paruošti mokymų medžiagą, ją išmokti, pačiai parašyti scenarijų ir t.t.
Aš mokiausi, klausinėjau žmonių iš kino pasaulio, ėjau į aktorių kursus, kad bendrai suvokčiau, kas tai yra. Ir man žmonės pradėdavo vardinti, kiek žmonių iš tikrųjų dirba aikštelėje, kiek visko reikia...
Nepaisant to, kad mėgavausi procesu, galvoje vis tiek dažnai prasisukdavo mintys – eina načiort, kur aš čia įsivėliau? Kokį „š“ aš čia darau? Ką aš čia sugalvojau? Kartais būdavo tokios mintys – davai viską mesk ir apsimesk, kad to niekada nebuvo. :D
Vidiniai demonai riaumojo labai garsiai ir kartais jie kalbėdavo tokiais žodžiais, kokių kitam žmogui niekada neištarčiau, bet sau – pff, kodėl gi ne?
Daug istorijų šiame etape, deja, pasibaigia.
Aš į šį vidinių ir išorinių demonų riaumojimą žiūriu kaip į gyvenimo siunčiamą patikrinimą, kiek stipriai tiki savo idėja, savo sprendimu, kiek tau tai yra iš tikrųjų svarbu, ką dėl to esi pasiryžęs paaukoti ir padaryti. Viskas labai faina, kai yra lengva ir smagu, bet tikrasis pasiryžimas patikrinamas ne per tai, kas faina.
Ši stotelė yra pati svarbiausia – arba atstovi save, savo vidinę tiesą, pasirinkimą prieš save ir/ arba prieš kitus – susitvarkai su demonais ir eini toliau arba eini namo.
Šešta stotelė – transformacija, Herojus demoną paverčia globėju
Šio etapo peržengimas – darbo su savimi rezultatas. Kai „pasisodiname“ prieš save savo baimes, įsitikinimus, asmenybės dalis ir žiūrim, ko jos iš mūsų nori.
Dažnai būna dvi konfliktuojančios asmenybės dalys, kurios iš pirmo žvilgsnio nori skirtingų dalykų, bet į jas pasigilinus, dažnai paaiškėja, kad jų tikslas bendras. Koučingo mokykloje nuolat pabrėždavo, jog visos asmenybės dalys tarnauja savo šeimininkui, t.y. mums.
Nė viena asmenybės dalis (pvz. vidinis kritikas) nelinki mums nieko blogo, jis nori mus nuo kažko apsaugoti, atstovauja kažkokį poreikį ir kartais užtenka savęs paklausti, o nuo ko jis mane taip nori apsaugoti?
Šia tema žinau labai fainą trumpą filmuką, kurį rekomenduoju pažiūrėti.
Esminiai dalykai šiame etape, jog įsigiliname į save, atrandame vidines taisykles, perrašome jas, fokusą nuo problemų perkeliame į sprendimų paiešką – neieškome priežasčių dėl ko man nepavyksta kažko padaryti, o ieškome resursų – KADA man jau tai pavyksta padaryti bent panašiai į tai, kaip noriu, kokiomis aplinkybėmis ir pan.
Kai nieko nedarome, demonams mus praryti labai paprasta, tačiau situacijos šeimininkai esame mes.
Keli man padėję dalykai:
- Nuolat savęs klausti, o kas blogiausio gali atsitikti?
- Jei tai atsitiks, kaip man visa tai atrodys po 10 metų?
- Minčių perprasminimas, jog visa tai, ką darau, yra mano investicija į galimybę.
- Girdėjimas savo vidinio balso ir kt. panašūs dalykai.
Viena mintimi noriu pasidalinti atskirai. Ją sau lyg mantrą kartodavau ir dabar kartoju siekdama tikslų: Vieną dieną, už tai, ką darau šiandien, nors šiandien man ir labai sunku, aš sau už tai padėkosiu. Prisimink, kaip dažnai iš tikrųjų taip ir būna, žvelgi iš laiko perspektyvos ir sakai – kaip gerai, kad tada aš tai padariau.
Septinta stotelė – Herojus atlieka užduotį, į kurią buvo pakviestas
Užduoties atlikimo metu, gali atsirasti nauji demonai, tačiau padarius didelį darbą su savimi prieš tai, atrasti naujus resursus ir įveikti naujus demonus yra paprasčiau, bet tai nereiškia, kad jų nebelieka.
Esu pastebėjusi, kad prieš pradedant siekti tikslo jį kažkiek idealizuojame, bet dar labiau idealizuojame tai, kad va, kai jau pasieksiu tą ir tą, tai būsiu... jausiuosi... galėsiu... ir t.t.
Tikslo pasiekimas tampa kažkieno sąlygą: kai pasieksiu, tai ......
Bet, jei mes su savimi, savo viduje nesijaučiame gerai, nesijaučiame pakankami, mums gali ploti visas išorinis pasaulis, tačiau vis tiek jausimės neverti tų plojimų, tai dar vienas kodėl verta visų pirma atsigręžti į save.
Kitas dalykas – mes esam super geri savo paties heiteriai. Bent jau aš tai turiu čia talentą, laimei, tai sugebu išgirsti ir atskirti. Mes su savimi galime būti labai žiaurūs. Net kai pasiekiame tikslą, sugebame save suvaryt – pff, kas čia tokio, čia visi taip gali, čia net nėra kuo džiaugtis, ką pasakot, esmę supratot.
Čia atradau dar vieną dalyką, patekę į tokią situaciją pabandykit ir jūs savęs paklausti, o jei tai būtų kito žmogaus idėja, pasiekimas, projektas, ką tu jam sakytum?
Aš save pagavau: mm, tada sakyčiau jėga, fainai! Bet kai sau, su savimi, apie save, tai staiga pasidaro kažkaip kažkuo negerai.
Šiame etape, kai įgyvendiname tikslą, mūsų pasaulis prasiplečia, jis jau nebėra toks, koks buvo kelionės pradžioje.
Paskutinis etapas – kelionės užbaigimas – grįžimas namo ir smagioji dalis – apdovanojimas.
Aštunta stotelė – Herojus grįžta namo
Realybėje nebūtinai įvyksta tas grįžimas namo, pasikeitęs žmogus fiziškai ne visada nori grįžti atgal, bet šis grįžimas yra labiau apie dalinimąsi su kitais tuo, ką patyriau, kitų žmonių įkvėpimas ieškoti to platesnio pasaulio, žmogus dažnai tampa mokytoju, globėju, tuo vedliu, kuris savo patirtimi padeda kitam šioje kelionėje.
Einant šiuo keliu, gimė „Ofiso dramos“. Pagrindinė idėja, dėl kurios apskritai tai pradėjau daryti – mokymai ir kinas viename, norėjau sukurti lengvą, įdomų ir įtraukiantį edukacinį turinį, kurio pagrindinė žinutė – mes visi esame skirtingi, kas tinka man, nebūtinai turi tikti kitam, o tai, kas tinka kitam, nebūtinai turi tikti man.
Rašiau, jog jaučiau, jog viduje buvo didžiulė jėga, kuri mane tiesiog nešė, jog aš tai įgyvendinčiau, dabar žinau kodėl. Kai pradėjau tai įgyvendinti, kai atsiliepiau į vidinį šaukimą, man gyvenimas įteikė didžiulę dovaną – aš atradau scenarijų rašymą – formatą, į kurį sutilpo vidinio šauksmo žinutė „kažkas daugiau“.
Jausmas tai atradus buvo toks lyg būčiau pagaliau suradusi tai, ko taip beprotiškai ilgėjausi, nors to niekada nebuvau pažinusi.
Jaučiu, kad scenarijų atradimas – dar vienos mano naujos kelionės pradžia – naujas šauksmas, į kurį atsiliepiau.