(Ne)pasiduoti be kovos
@ofisodramos
Paulina Botyriūtė
11/6/20236 min read
(NE)PASIDUOTI BE KOVOS
„Mes per vieną naktį dideli užaugom. Ir mes galingi iš naujo!“, – krepšinio himno žodžiai, kurie užkoduoti kone kiekvieno lietuvio genuose. Deja, dažnai tai lieka tik žodžiai. Užuot save paskatinę, konstatuojame faktą „man nepavyks“ – taip kova pasibaigia dar net neprasidėjus.
Klasika tapęs psichologo Martino Seligmano eksperimentas su šunimis žinomas kone visiems, tačiau jo aktualumas šiandien nė kiek ne mažesnis nei prieš penkiasdešimt metų. Šunys, gaudavę elektros šoką, kurio išvengti būdavo neįmanoma, tiesiog susitaikydavo su aukos padėtimi ir nebesistengdavo išsisukti, – net tada, kai galėdavo lengvai iššokti iš aptvaro. Jie prarasdavo viltį po pirmųjų nesėkmingų bandymų ir nebetikrindavo, ar elektra įjungta, ar ne.
Pritaikykime šio eksperimento išvadas kasdienei situacijai. Kas atsitiktų, jei taip elgtųsi vaikas, kuris dar tik mokosi vaikščioti? Paskaičiuota, kad besimokančiam vaikščioti vaikui reikia apie 1000 valandų praktikos, maždaug 10000–30000 nesėkmingų bandymų. Savaime aišku, jei mažylis po pirmojo nesėkmingo bandymo pasiduotų, jis niekada taip ir neišmoktų vaikščioti.
Atkreipkite dėmesį į vieną aplinkybių detalę. Kai vaikas mokosi vaikščioti, nesvarbu, kiek kartų jis klumpa, krenta ir stojasi, jam niekas nesako „tau nepavyks“. Aplinkiniai džiaugiasi kiekvienu mažu žingsneliu lyg didele pergale. Medicinos mokslų daktaras E. Berne šį reiškinį pavadintų aplinkinių duodamais teigiamais „paglostymais“. „Paglostymas“ – dėmesio ir pripažinimo ženklas, kuris gali būti fizinis arba psichologinis.
Tiek vaikas, tiek brandus asmuo trokšta pripažinimo. Tačiau dažnai vietoj trokštamų teigiamų paglostymų pasiekus tikslą, sulaukiame neigiamų kritikos strėlių, primenant, kad nesame tokie sėkmingi ar žavūs kaip X ar Y asmuo. Tai dažnai paskatina savikritiką, kaltinmus, kartais iš vis nuleidžiame rankas, o kartą nusivylę ir patyrę nesėkmę be kovos konstatuojame faktą - „nedarysiu, nes man vis tiek nepavyks, juk aš niekam tikęs“.
Besimokančiam vaikščioti vaikui reikia apie 1000 valandų praktikos, maždaug 10000–30000 nesėkmingų bandymų. Jei mažylis po pirmojo nesėkmingo bandymo pasiduotų, jis niekada taip ir neišmoktų vaikščioti.
Išmokstame racionalizuoti
Nepakilsiu karjeros laiptais, nerasiu antros pusės, neturėsiu vaikų, neįsigysiu savo būsto, netapsiu sėkmingas, neišmoksiu groti ir pan. Niekada – niekada, taip kartodamas žmogus sukasi lyg užburtame rate, jausdamasis nevykėliu ir bejėgiu. Kognityvinės psichoanalizės atstovai šį reiškinį vadina „mąstymo klaida“, tai tarsi savęs užprogramavimas nesėkmei – „aš šventai tikiu, kad man nepasiseks“, vadinasi, kova jai dar neprasidėjus, pralaimėta. Aleksandras Diuma yra pasakęs: „Žmogus, kuris abejoja savimi, prilygsta žmogui, įstojusiam į savo priešų gretas ir pakėlusiam prieš save savo paties ginklą. Jis lemia savo pralaimėjimą, nes pirmasis patiki juo.“
Pasidavus visuomenės spaudimui ir klausantis savo vidinio kritiko priprantama gyventi su bejėgiškumu – „nieko negaliu pakeisti“, o jei bandysiu, vis tiek nepasiseks. Toks asmuo yra įsitikinęs, kad ir ką jis darytų, išorinės jėgos neleis jam nusiirti iki sėkmės. Jis jaučiasi apatiškas ir visiškas bejėgis ką nors pakeisti, negalįs išsivaduoti iš jį žlugdančių aplinkybių.
Įdomus reiškinys, kaip žmogus tokią savo situaciją racionalizuoja, sugalvoja „protingus“ pasiaiškinimus, logiškus argumentus, kodėl jis daro būtent taip, kodėl negali nieko pakeisti, kodėl nesiima jokių veiksmų ir t. t. Racionalizacija – psichinės gynybos mechanizmas, kuris saviapgaulės būdu padeda nuslėpti tikrąsias priežastis ar ignoruojamus poreikius. Tai panašu į žmogų, kuris metų metus sėdi ant skruzdėlyno ir sau kartoja „su laiku priprasiu“, „kitur juk gali būti ir blogiau“, „ „kentėjimas žmogų padaro geresniu“, ir kt. Ilgainiui sėdėdamas tame pačiame skruzdėlyne, pasiskųsdamas ir padejuodamas, kartais pasimelsdamas, kad skruzdės taip skaudžiai nekąstų, žmogus pripranta ir į pokyčius pradeda reaguoti gynybiškai, pavyzdžiui, bijo, kad nepavyks gerai pasirodyti per konkurso atranką, todėl išvis atsisako dalyvauti: „o jei apsijuoksiu, suklysiu, atrodysiu kvailai?“
Šiandien žmogus patiria itin didelį visuomenės spaudimą – nuolatinės reklamos, sėkmės istorijos, kurios „verčia“ patikėti, kad esi nevykęs, niekam tikęs, ne toks sėkmingas ir t. t. Be viso to, prisideda įvairios normos, diegiamos nuo vaikystės, kurios pradedamos arba užbaigiamos žodžiais „negalima“, „kaip atrodys“, „prieš kitus darai gėdą“, „neišsišok“, „kodėl tu negali būti geras, kaip kaimynų vaikas“ arba tiesiog konstatuojamas faktas „taip reikia“.
Kažkada perskaičiau istoriją, kuri parodo šios situacijos kurioziškumą. Vaikas klausia mamos, kodėl ji kepdama orkaitėje vištą, nupjauna jos dalį. Mama atsako, kad ji taip daranti dėl to, kad ir jos mama taip darė, vadinasi, taip reikia. Vaiko šis atsakymas netenkina, jis tą patį klausimą užduoda senelei, senelė atsako, kad taip darė ir jos mama, vadinasi, taip reikia. Vaikas to paties klausia prosenelės, ši jam atsako labai paprastai: „Kodėl kodėl, mano orkaitė buvo per maža, kad sutalpinčiau visą vištą, todėl dalį jos nupjaudavau.“ Taigi, kas iš tiesų slypi už žodžių „taip reikia“?
Platono ola
Istorija apie vaiko bandymą išsiaiškinti, kas iš tiesų slypi už žodžių „taip reikia“, yra ne apie ką nors kitą, o Platono olą. Platonas rašė apie žmones, kurie gimė tamsioje oloje ir niekada iš ten neišėjo, tai buvo jiems įprastas, saugus pasaulis. Kaip knygoje „Dievas visada keliauja incognito“ rašo Laurent Gounelle: „Jie atkakliai nenorėjo išeiti į lauką, nes, nepažindami išorinio pasaulio, įsivaizdavo, kad jis priešiškas, pavojingas. Todėl jie taip ir nesužinojo, kad toje nepažįstamoje erdvėje iš tikrųjų buvo tiek saulės, grožio, laisvės... Šiandien daugelis žmonių, patys to nesuvokdami, gyvena Platono oloje. Jie mirtinai bijo nežinomybės ir atsisako bet kokių pokyčių, galinčių kaip nors paveikti jų gyvenimą. Jie kupini idėjų, planų, svajonių, bet niekada jų neįgyvendina, nes juos varžo daugybė nepagrįstų baimių, nes jų rankos ir kojos sukaustytos antrankiais, – tačiau raktą nuo tų antrankių turi tik jie patys. Jis tabaluoja jiems ant kaklo, bet jie niekada jo nepanaudos.“
Antrankiai, kuriais sukaustytos kojos ir rankos – įprastos pasiteisinimų, savęs nuvertinimo frazės, komforto zona, gynybos mechanizmai ir kt. Žmogus gyvena Platono oloje ir kaip Seligmano šunys kenčia elektros šoką, nors gali išsilaisvinti ir atrasti tai, kas dar neatrasta, ko jie dar nežino. Yra daugybė dalykų, kurių negalime kontroliuoti: epidemijos, ligos, gamtinių kataklizmų, tačiau žmogus nėra visiškas bejėgis, tą bejėgiškumą jis išmokęs pats, nes „taip reikia“, nes „kitaip nebus“, nes „aš nevertas“.
Mes visada galime rinktis, kaip elgtis tam tikroje situacijoje, kaip į ją reaguoti – praradus viltį kęsti elektros šoką ar bandyti dar kartą. Kaip sakė austrų neurologas ir psichiatras dr. Victor E. Frankl: „Paskutinė žmogaus laisvė – laisvė pasirinkti (galia spręsti), kaip reaguoti į stimulą (įvykį).“
Raktai į laisvę
Jei atsidūrėte aklavietėje, nepasiduokite. Raktas visai šalia. Tereikia įdėti šiek tiek pastangų.
📌Stebėkite ir analizuokite savo mintis. Atsirinkite, kas tikra, o kas ne. Ar tai, ką jūs suvokiate kaip faktą, iš tiesų ir yra tiesa – gal tai tik įsitikinimai, kuriuos įdiegė jums tėvai? Gal tai mintys, kurias siunčia jūsų vidinis kritikas? Galbūt jūs taip racionalizuojate situaciją? Nepamirškite, kad egzistuoja dvi realybės – vidinė (rodanti, kaip išorinę tikrovę suvokia konkretus žmogus) ir išorinė (rodanti tikrus aplinkoje vykstančius reiškinius). Taigi vidinė tikrovė – nėra tai, kas iš tiesų vyksta, bet tai, kaip tu tai supranti ir interpretuoji.
📌Stenkitės išlikti aukso viduryje. Venkite kraštutinumų, pavyzdžiui, „aš išmoksiu skraidyti ir skaityti kitų mintis“ arba „aš nieko nesugebu, esu nieko vertas“. Išsikelti neįmanomi tikslai lemia nesėkmę ir nusivylimo jausmą. Savęs menkinimas ir susikoncentravimas į tai, koks „aš niekam tikęs“, neleidžia pastebėti net čia pat prieš nosį esančių galimybių ir jomis pasinaudoti. Kiekviena situacija turi ir pliusų, ir minusų, kuriuos prieš pradedant veikti reikia tinkamai pasverti ir adekvačiai nustatyti įvykių, padarytų veiksmų ir jų galimų pasekmių ryšį.
📌Nesėkmę kantriai paverskite sėkme. Patirtą nesėkmę priimkite kaip pamoką, o ne kaip gyvenimo nuosprendį – tu pasmerktas nelaimėms, todėl tu niekada..! Jei kas nors nepasiseka, svarbu nenuleisti rankų. Kai žmogus kelis kartus iš eilės patiria „elektros šoką“ (kaip šunys Seligmano eksperimente), jis išmoksta tikėtis blogiausio ir nesąmoningai riboja savo paties galimybes.
📌Nebijokite prašyti teigiamo grįžtamojo ryšio iš kitų ir nepamiršti pagirti save patį. Pripažinimo, dėmesio ir palaikymo ženklų reikia kiekvienam, gavus jų tiesiog paprasčiau irtis pirmyn. Jei jų neskiria aplinkiniai, juos skirkite sau.
📌Susitelkite ties stiprybėmis. Užuot liūdėjus dėl to, kas jums nesiseka ir ko negalite padaryti, tobulinkite tas sritis, kuriose galite atskleisti savo unikalumą. Visi esame skirtingi, tik dažnai gyvenimas mums skiria vienodas gyvenimo užduotis. Kartais atsitinka taip, kad jūs – žuvis, o jūsų priešininkas – katė, nepaisant to, jums abiems skirta vienoda užduotis – įlipti į medį. Akivaizdu, kad šios užduoties neįveiksite, nes jūs sutvertas plaukioti! Labai dažnai žmogus susidūręs su panašia situacija sau iš karto priklijuoja „nevykėlio“ etiketę ir pamiršta, kad kitoje srityje – jis tiesiog nepralenkiamas.
·📌Būkite savo gyvenimo šeimininku. Atminkite, kad būtent Jūsų, o ne kito rankose yra įrankiai, kuriais galite ir net privalote išsivaduoti iš jus žlugdančių situacijų. Jei galvojate, kad jus kažkas pasmerkė visą gyvenimą sėdėti tame pačiame skruzdėlyne ir dėl to esate bejėgis ką nors pakeisti, klystate. Jūs pats save pasmerkėte ten sėdėti, tad pats ir galite nuspręsti, kad jums – gana. Tik jūs. Niekas kitas.