Reikės nulipti
@ofisodramos
Paulina Botyriūtė
7/5/20231 min read
Kai darome X, o trokštame Y, kai stovime ant kalno X, kuris jau yra tapęs mūsų saugia, pažįstama vieta ir žiūrime į kalną Y, užsisvajoję kartais užmirštame, kad norėdami užlipti ant kalno Y, iš pradžių turėsime nulipti, nušokti ar kaip kitaip, bet turėsime atsisveikinti su kalnu X, kitaip tariant, kažką iš to, ką turime dabar, turėsime prarasti.
Tas lipimas žemyn, tas atsisveikinimas su kalnu X, man, bet, ko gero, ne tik man buvo vienas iš daugiausiai nerimo keliančių procesų. Kai leidžiamės „žemyn“ nuo to kalno X, atrodo, jog Y kalno viršūnė vis didėja ir didėja, tolsta, atrodo vis labiau bauginanti ir vis mažiau pasiekiama.
Lyg to būtų negana, dar ir kalnas X, tas saugusis uostas – jis jau tolsta – pamažu jau prarandi kažką iš to, ką turėjai – saugumą, aiškumą, stabilumą ir t.t.
Ir štai čia atrieda jausmų ir vidinių dramų lavina – kokį š aš čia padariau? Gal taip nereikėjo daryt? Gal reikėjo viską daryti kitaip? O jei nepasiseks? Kaip dabar bus? Ką dabar darysiu? Irrrr taip toliau.
Bet tai PRAEIS. Šitas etapas praeis, natūralu: jei nori kažką gauti, kažką reikia ir prarasti. Išjausk, išgyvenk šį etapą ir vietoj to, kad save lyg botagėliu atakuotum aštriom mintim – išsigrynink, KO konkrečiai praradimas tau kelia tiek nerimo, paklausk savęs, kaip gali tą poreikį patenkinti kitaip, šioje, savo naujoje realybėje?
Ir visada sau primink, DĖL KO tu nusprendei eiti link kalno Y. Prisimink tą viziją, kas tavęs laukia ant to kalno viršūnės, kurios sieki, link kurios pasiryžai eiti.