Siekti, kad liktų jėgų vystyti
@ofisodramos
Paulina Botyriūtė
4/28/20231 min read
💭Susirask mylimą darbą ir tau nereikės dirbti.
💭Dirbk sau ir turėsi laisvę.
💭Hobį paversk pajamų šaltiniu ir... prarasi hobį.
Trečiam pasakymui pritariu, o apie pirmus du sakau – melas!
Pastebiu, jog darbas sau, savo veiklos kūrimas dažnai yra idealizuojamas, bet idealizuojama yra tik viena jo dalis ir tik tada, kai žmonės jau būna prasimušę, kai jie turi klientų, kai turi matomumą, stabilumą ir t.t.
Pavyzdžiui, prasimuša muzikos grupė, žvelgiame į juos, vau, kaip jiems gerai – nuolatiniai koncertai, albumų įrašai, renginiai ir kt. dalykai.
O tada BAM lyg iš giedro dangaus žinia – išeina grupės narys, grupė išsiskiria, jei tai verslas, verslo įkūrėjas nusprendžia, kad nebenori to daryti ar pan.
Tais momentais, ko gero, lemiamą vaidmenį suvaidina ta dažnai neidealizuojama pusė. Ta sunkaus juodo kasdienio darbo pusė – maratonas, kurį žmogus ar žmonės turėjo nubėgti tam, kad prasimuštų, tam, kad jis ar jie apskritai turėtų klientų.
Mes šito juodo ir alinančio kūrėjų maratono dažniausiai nematom, mes matom tik rezultatą, kuris dažnu atveju atrodo – viskas, apie ką svajota, išsipildė, viskas gerai važiuoja, tik...
Žmogus nebevažiuoja, jis nebeveža. 😵💫
Jis ką tik nubėgo maratoną iki šito taško, o atbėgęs suprato, jog tai tik naujo maratono pradžia – siekime savų tikslų taip, kad liktų jėgų vystyti tai, ko siekėme.